- runkulis
- 1 ruñkulis sm. (1) KII139, Jrb, Klm, runkulỹs (3b) Bt, Tt; LBŽ, LFIII219 žr. runkelis: Ruñkulių daug pernai užaugo Pgg. Tai ruñkuliai – vienas į viedrą netelpa! Erž. Paduok karviums ruñkulių Rs. Maži runkuliùkai – vos žybso Rs. Svadinom tų senoviškų runkulių̃ Šlu. Šitam kloniuky ruñkulius pasodinom Rmš. Ryto[j] reik ruñkulius ravėt Čk. Daba dirba prie cukrinių runkulių Brž. Mėšlo yr dėl ruñkulių ir dėl kukurūzų LKKVI276(Ps). Burokai runkuliai dėlei galvijų J. Būras tad visus laukus apsodino roputėms ir runkuliais TDrVII94(Prk).
Dictionary of the Lithuanian Language.